trigrašis

trìgrašis (hibr.) sm. (1) DŽ, NdŽ, KŽ istor. trijų grašių pinigas: Už trìgrašį svarą duonos pirkau J. Tarp pirštų jisai čiūpoja trìgrašį JI277. ^ Ant tūkstančių tupi, o nė trigrašio nesuteikia TS1898,9. Dar už trigrašį pašokite! KrvP(Kdn). Pasijuok dar už trigrašį TDrI45(Gdž).

◊ sàvo trìgrašį kìšti (įkìšti, prikìšti, užkìšti Plv) DŽ, NdŽ rūpintis ne savo reikalais, kištis į kitų kalbą: Visur kìša sàvo trìgrašį Jnš. I ji sàvo trìgrašį kìša pri didžiųjų NmŽ. Nekišk savo trigrašio, kur nereikia TDrI45(Gdr). Ir eina, visur savo trigrašį kišdamas KrvP(Vlk). Mes randame reikalo savo trigrašį įkišti pritardami, jog tikrai miestas būsiąs užimtas M.Katil. Pulkininkas neištvėrė dar savo trigrašio neprikišęs Pt.

sàvo trìgrašį pridė́ti Brž, Lkš įsikišti su savo nuomone: O jei kaip matysime, ir savo trigrašį pridėsime Žem. Bobelės, iš šalies klausydamos, dar kiekviena savo trigrašį prideda Pt. Ir čia, matyti, jis savo trigrašį pridėjo KrvP(Drsk).

su sàvo trìgrašiu kìštis (prisidė́ti NdŽ) lįsti į kito kalbą: Nesikìšk su sàvo trìgrašiu, jei tavęs niekas neklausa Ms.